Žodis apie Tomą Raimundą Jovaišą ir jo kūrybą

Iki šiol mano darbo kambaryje kabo pieštuku darytas portretas. Ir data – 1960 metai. Tomui buvo penkiolika, o man – dešimt. Kiek save prisimenu, Tomas visada buvo meno žmogus. Jis piešė pieštukais, liejo akvareles ir tapė aliejiniais dažais. Ir ne tik. Pamenu 1965 metus, kai jis mūsų Tėveliui išdrožė, kaip man tada atrodė, kažkokį dievuką. Iki šiol tas dievukas sėdi rodos prasmingai parimęs ir įkūnija tarsi nemarios sielos paveikslą. Bet meno žmogui koją pakišo kiti jo talentai – mokyklą jis baigė sidabro medaliu. Puikiai sekėsi matematika ir fizika, chemija ir biologija. Man jis visada būdavo gelbėtojas iš matematikos pinklių, į kurias dažnokai patekdavau. Matematika buvo tas stulpas, į kurį vos nesudaužiau savo viso gyvenimo. Mėgau istoriją, bet atėjus rinkimosi metui sukilo ambicijos. Stosiu, sakau, į matematiką ir kažkam kažką įrodysiu, kad galiu… Ačiū Tomui. Sustabdė pasakęs „Ką tu darai?“.

Bet štai mano gyvenimo kelio gelbėtojui jo paties kelio pasirinkimas buvo didelis išbandymas. Tomas taip ir neapsisprendė – vienu metu studijas pradėjo ir Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), ir Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Tais laikais tai buvo negirdėtas dalykas ir, kaip turėjo būti, greitai teko apsispręsti, su kuo likti. Gerai prisimenu tuos svarstymus mūsų šeimoje ir atsitiko taip, kaip atsitiko: Tomas pratęsė technikos mokslų studijas. Aš manau, kad tas apsisprendimas buvo nevykęs, ir tai liudija tolesni įvykiai. Neilgai trukus po diplomo apgynimo, buvo pašauktas į armiją, kur jo techninį išsilavinimą pritaikė priešlėktuvinėje gynyboje. Taip, man regis, ir baigėsi jo darbai technikos pasaulyje, nes, grįžęs į Vilnių, naują savo pašaukimą atrado Vilniaus universitete besigilindamas į psichologijos mokslus. Maskvoje apginta psichologijos daktaro disertacija, kuri skirta žmogaus suvokimo psichologijai. Ilgametė veikla – Darbo rinkos mokymo tarnybos generalinis direktorius, pedagoginė mokslinė ir kita veikla – Lietuvos edukologijos universiteto docentas ir katedros vedėjas. Bet menas ir jo meniški draugai liko, o pastarųjų metų penkios asmeninės parodos Vilniuje, Klaipėdoje, Juodkrantėje ir Palangoje atvėrė Tomo kūrybą meną gerbiančiai visuomenei.

Ką aš manau apie Tomo meną? Ankstesniais metais jis man kažkaip slysdavo tekėdavo kaip smėlis tarp pirštų – jis yra, bet bėga tik retsykiais užstrigdamas. Bet jau kuris laikas esu kasdieninis Tomo darbų stebėtojas ir vertintojas. Ir dabar su užsidegimu laukiu jo naujų darbų. Jie visi skirtingi: keičiasi spalvos – tai jos ugningos ir uždegančios ar čia pat rungtyniaujančios, tai staiga švelniai ir harmoningai susiliejančios į vientisą šiltų tonų paletę, tai susipriešinusios tarsi tai būtų dangus ir pragaras. Skirtingi dažai ir skirtingas popierius tai dar vienas piešinio įtaigos štrichas, kuris skirtingai veikia – nelygu peizažas, natiurmortas, urbanistinis vaizdelis ar tiesiog medis, spalvomis alsuojantis krūmas ar gėlių puokštė pasirinkta. Žavi vaizdų įvairovė – įprastas Lietuvos gamtovaizdis, nuostabiausi ir smulkiai išpiešti Vilniaus vaizdai, na ir, žinoma, vaikystės Klaipėdos ir Palangos siluetai. Bet labiausiai ir neapčiuopiamai apčiuopiamai junti Tomo visumos ir detalumo pojūtį, kuris iš atrodytų ne taip jau ir detaliai nupieštų elementų sudaro detalią visumą. Ir pats teptuko kelias. Kartais jis greitas ir ūmus, kartais visai pasiklydęs potėpis, kuris be vargo sugula ir išduoda kūrėjo charakterį – švelnų ir ūmų, geraširdiškai atlapų ir atidžiai pasaulį tyrinėjantį kūrėją.

Eugenijus Jovaiša

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius