Tomo Raimundo Jovaišos akvarelės

Tapyti taip, kad žiūrovas nejaustų kūrėjo nuovargio – ne tik meistriškai išlavinta ranka, bet ir protu, ir širdimi

Akvarelei įvaldyti prireikia daugelio metų praktikos. Tomas Raimundas Jovaiša tapyti pradėjo seniai ir tapė turbūt visą suaugusiojo gyvenimą – laisvu laiku, po darbų, kurie buvo visiškai nesusiję su menu (dirbta inžinieriumi ir psichologu). Pastaruosius penkerius metus tapyba tapo pačiu gyvenimu, kasdiene jo duona, nes dirbama sistemingai, kasdien. Autorius tapo ant skirtingos faktūros popieriaus, naudojamos abi akvarelinės tapybos technikos – sausa ir šlapia. Tapoma ir greitai (to reikalauja akvarelės technika), ir ilgai, t. y. tol, kol pasiekiamas užsibrėžtas tikslas. Mėgstamiausias Tomo Raimundo tapybos žanras – peizažas. Gamta perteikiama visais metų laikais, įvairiu paros metu (nėra tik nakties). Tačiau tai ne plenerinė tapyba, tiksliau, ne tik plenerinė. Lauke pradėtą darbą autorius užbaigia studijoje. Esame įpratę prie „impresionistinių“ akvarelių, kurios tarsi staigus impulsas ištrykšta ant popieriaus, neturint aiškios vizijos, tiesiog mėgaujantis pačiu tapybos aktu. Kai kurios Tomo Raimundo akvarelės taip ir atrodo: vientisos, šviežios, emociškai paveikios, nutapytos tarsi vienu prisilietimu. Stebina tai, jog šie Tomo Raimundo darbai yra ne etiudai, ne parengiamieji darbai lauke, stengiantis tik užfiksuoti įspūdį, emociją, ar patikusį vaizdą. Tai sąmoninga ir tikslinga tapyba, ne atsitiktinumas, o siekinys. Gali būti, jog šios akvarelės buvo kuriamos ilgiau nei sudėtingos, daugiaobjektės kompozicijos, tačiau žiūrovas to nejaučia – nėra purvinų spalvų, jokių vargo ar kankinančių abejonių žymių.

Tomo Raimundo Jovaišos tapyba nenuobodi, ji emociškai spalvinga. Kūrėjo repertuare lengva ir pakili skaistaus žiemos peizažo nuotaika ir karšti, nuo tirštos medžių lapijos apsunkę vasaros horizontai. Autorius nesirenka gražių motyvų, tokių vos keletas (Vilniaus panorama, jūros pakrantė). Atrodo, jog gamtoje jis ieško ne grožio, o sąskambių, kurie atliepia išoriškai negirdimą vidinį kūrėjo ritmą. Turbūt tokie neįprasti, atrodytų, net neišraiškingi gamtos objektai – medžių tankmė, žolė ir takas, lapija ar plikos augalų šakos – tampa įdomūs. Kodėl? Popieriaus paviršiuje jie tampa spalvų ir linijų derme, šviesa ir šešėliu, pastanga išsaugoti erdvę. Tai tarsi poreikis tankiai ir ritmingai kvėpuoti ar nustoti kvėpuoti, apmirti, kad išgirstum ne tik garsus, bet ir pauzės tylą.

Dailininko Tomo Raimundo Jovaišos kūryboje paneigiamas stereotipas, kad akvarelė – tai lygių sluoksnių lengva ir žaisminga tapyba. Kai kuriose Tomo Raimundo akvarelėse sunkus ne tik pasirinktas motyvas – suarta žemė, tankiai sužėlę krūmynai, bet ir pats dažas, ir spalvų dėmės yra sunkios, tarsi turėtų apimtį, tarsi tapoma būtų ne su vandeniu, o su pačia žeme. Yra ir tokių akvarelių, kurios savo spalvos intensyvumu ir ekspresija primena tirštą aliejinę tapybą.

Mėgstamiausias Tomo Raimundo dailininkas, o galbūt ir mokytojas – žymus anglų peizažistas Viljamas Terneris, palikęs net 1500 akvarele nutapytų kūrinių. Raimundo akvarelėse nerasime nei terneriškų motyvų, nei stilistikos, nei audringos romantiškos nuotaikos. Vis dėlto Ternerio pamoka buvo išmokta: tapyti su užsidegimu, tapyti tol, kol išsikeltas tikslas bus pasiektas, tačiau tapyti taip, kad žiūrovas nejaustų kūrėjo nuovargio – ne tik meistriškai išlavinta ranka, bet ir protu, ir širdimi.

Doktorantė Jurgita Pačkauskienė