Medis, laukas, pieva

Manau, kad kiekvienam žmogui šie žodžiai sukelia skirtingų prasmių. Vieniems tai romantiškoji kaimo vaikystė, nuo kalno stebėjimas, kaip siūbuoja vėjyje medis, alsuoja pieva, raibuliuoja pilnas žiedų laukas, kitiems tai nostalgiškas prisiminimas, pas senelius praleistos vasaros, dar kitiems medis – tai greiti pinigai, lauką galima neblogai parduoti, pievą taip pat. Toks realus ir sekuliarus šis pasaulis. Juk viskas priklauso nuo žmogaus prigimties. Vieni, užaugę kaime, taip ir nepamatę amžinojo gamtos kvėpavimo, nepajutę nostalgijos, palieka savo vaikystės sodybą, kaimą, noriai mainydami visa tai į miesto šurmulį, užsidarydami standartiniame bute su vaizdu į begalinių kaimynų langų gausą, ir jau savo vaikus augina, kaip žmonės sako, „ant bruko“. Nedažnas reiškinys, kai toks žmogus „nuo bruko“ sugrąžina savo svajonę ir ieško savo praeities atspindžių, senelio ar prosenelio buvimo amžinosios gamtos prieglobstyje. Didžioji mūsų mokytoja Gamta mums lyg sakytų – „pajausk mūsų amžinybę“.

Tomas Raimundas Jovaiša, galima sakyti, yra miesto žmogus. Tai daugialypis žmogus, gamtos apdovanotas ne tik racionaliu mokslo protu, bet ir jausmo, spalvos pajauta, ir žodžio ritmą randantis, o beveik nuo bruko. Tai likimas jį ir blaškė tarp vyriško šaltumo ir moteriško jautrumo, juk menas belytis, nėra moterų menininkių, nėra vyrų menininkų, meno kūrinys taip ir balansuoja tarp šių svarstyklių.

Tomas Raimundas Jovaiša – psichologijos mokslų daktaras, bet vaikystėje lankyta Vilniaus Dailės mokykla (dabar J. Vienožinskio vardo dailės mokykla). 1964 metais sėkmingai įveikė egzaminus į Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija); konkursas buvo didelis, į vieną vietą kandidatavo penki studentai. Pirmus mokslo metus teko praleisti kartu. Žinojau, kad jis lygiagrečiai mokosi ir Vilniaus politechnikos institute ir buvo jau baigęs pirmą kursą, pavydėjau jo smalsumo, stengimosi suderinti tokias skirtingas studijas. Šis dvilypumas lydi jį visą gyvenimą. Dailės, tapybos studijos reikalavo vis didesnio dėmesio ir Tomui teko pasirinkti, likome tik draugai, bet jau nebe bendrakursiai. Ryšis liko, poezija… Turėjom tokį triumviratą: Tomas, Osvaldas Jablonskis ir aš. Kartais pasikviesdavome P. Širvį, kad jis kailį mums pakarštų.

Tomo Raimundo Jovaišos genetinė laimė ir nelaimė sau, spalvos ir tono pajauta, užsispyrusiai su kūrybiniu polėkiu lieti akvarelę – tai sunkus katorgiškas darbas, bet darbas ir pajauta visada sukuria rezultatą. Jo akvarelių profesionalumo negalima užginčyti, jis tiesiog yra. Bėgančios senos kaimo sodybos, pilni gėlių laukai, į amžinybę nueinantys keliukai, akvarelės spalvos daugiasluoksniškumas, spalvos skaidrumas ir dar…

Profesorius Linas Julijonas Jankus